| Понедельник, 25 Августа 2008 Года |
|---|
 16:39 | 
| | Po 3 metų susitikę žvilgsniai įsimyl |
| Gyveno kartą mergaitė, kuri labai nemėgo gyvenimo, dievino tamsą, kovoju su gyvenimu, svajojo... Ir gyveno berniukas, kuris buvo tos mergaitės svajonė...
Bet jie to dar net nežinojo. Abu gyveno nežinomybėj. Vienas šalia kito. Mokėsi toje pačioje mokykloje (kurį laiką). Galbūt net kartą kitą sedėjo tame pačiame suole ir klausėsi tokios pačios mokytojos šnekų?.. Ar gali taip būti? Turbūt. Juk tik nors kartą. Tik kartą taip galėjo būti. Tada jie buvo draugai, net į galvą neatėjo susitikt, nors mindė tuos pačius koridorius. Net neieškojo vienas kito. Ėjo metai... Tiesiog ėjo ir praėjo. Berniukas pakeitė mokyklą. Tiesa, gal jau ne berniukas, o tikras vaikinas. Mergina mokėsi toje pačioje. O jie taip ir nesusitiko. Štai praėjo dar vieni metai (o jie rašydavo vienas kitam kiekvieną dieną- nė dienos be šnekų). Ir tada... Šis tas lūžo. Jie pusmečiui atsisveikino.
Praėjus tam pusmečiui, mergina parašė jam...neištvėrė. Ir kaip nudžiugo, kai viskas vėl prasitęsė. Praėjo dar vieni metai (jūs nepatikėsit: jie vis dar nebuvo matę vienas kito).
Kol vieną dieną jie susitiko. Viskas peraugo į nuostabią meilės istoriją... Istoriją, kuri...nubrėžė ribą jos pasaulyje. Ribą tarp gyvenimo ir mirties. Pastatė tvirtą sieną, per kurią mergina jau net nebebandė žengti. Viskas buvo taip tobula. Būtų buvę ir dabar, jei ne jos kaltė. Dabar tos dvi sielos tik tikri draugai. TIK. O mergina vėl kažką pradeda jam jausti. Tikisi, kad jo jausmai dar neatšalo.
Juk jie dar turi būti gyvi.
Aš tikiu... Mes būsim kartu. Būsim...
| | |
|
Профиль 
Личное сообщение 
Гостевая книга 